Aukštų kalnų, papėdėje plaukiančių debesų, lietaus miškų, neįžengiamų džiunglių pavydžiai saugomas prarastasis miestas – Maču Pikču.

Tik iš paukščio skrydžio visu tobulumu ir mastelio dydžiu atsiveriantys paslaptingieji Naskos slėnio piešiniai – geoglifai.

Plynaukštėje atkastose Čiaučilijos duobėse-kapavietėse kantriai rymančios, tarsi kažką norinčios papasakoti mumijos...

Aukštai kalnuose, juodų Titikakos vandenų supamos nendrinės urų salos ir jose gyvenantys „juodo kraujo“ ežero žmonės, tikintys, kad nuo jų protėvių, iškilusių iš ežero gelmių, prasidėjo visas pasaulis...

Vandenyno pakrantėje prisiglaudusios, liūčių ir El Ninjo reiškinių niokojamos, iš molio bei nendrių blokų pastatytos Saulės ir Mėnulio piramidės, didžiulių, kadaise klestėjusių, nedegtų plytų miestų liekanos: protu nesuvokiami senųjų Močės, Čimu kultūrų palikimų lobiai...

Dykumos, lietaus miškai, Andų kalnai ir ugnikalnių grandinės, pasaulio plaučiais, rojumi ir pragaru vadinamos Amazonės džiunglės...

Gelsvame rūke snaudžianti, karalių miestu tituluojama, daugiau nei dešimt milijonų gyventojų glaudžianti Lima, baltasis miestas Arekipa, inkų dvasią miesto grindinyje ir sienų akmenyse vis dar saugantis įspūdingasis Kuskas.

Tūkstančiai mįslių, klausimų. Tūkstančiai versijų, spėlionių... Atradimai, sensacijos, nusivylimai... Ir tai dar toli gražu ne viskas, ką savyje slepia Peru.

Apie tai ir dar daugiau – šioje abejingų nepaliekančioje knygoje „Virakočos palikuonių šalyje“.